cmwsm.jpg (5760 Byte)

 

 

 

Virtuelle Textbaustelle

© Goedart Palm 

 

Ein analoger Blick in die Internet-Galaxis...

 

 

interneto ateitis

Ein Fundstück aus dem Internet  - hoffentlich ist die Übersetzung gut ;-)

straipsniai: Goedart Palm: interneto ateitis (1 d.)
rašo transliatore 2006 08 05 @ 17:17:21
tema : tinklo kultūra
Viename fragmente iš 1880 metų Nietzsche pranašauja interneto atsiradimą: „…Ateityje bus: 1. nesuskaičiuojama daugybė įstaigų, į kurias karts nuo karto bus einama sielos gydymo tikslais; čia kovojama su pykčiu, ten bus kovojama su gašlumu, ir taip toliau; 2. daugybė priemonių kovai su nuoboduliu; bet kuriuo metu bus galima girdėti skaitančiojo balsą; 3. šventės, kuriose atskirus išradimus vienys bendras šventės tikslas, nes tie, kurie dalyvauja šventėje, turi būti išradingi; 4. atskiri asmenys ir grupės galės prižadėti nekreipdami dėmesio į teisines aplinkybes“.

Nietzsche‘s sveikos, švenčiančios sielos, neturinčios teisinių rūpesčių pastoraline prasme, programa, visų pirma, iškyla kaip palaimos programa, tačiau taip galia pasikliaujantis filosofas tikėjosi emocinės individo stabilizacijos, kolektyvinio sveikatos ir nuovokumo pasaulio, kuriame visomis naujausiomis priemonėmis siekiama sielos išaukštinimo.

Internetas, nepaisant jo militaristinės kilmės, tapo tokia projekto erdve, kurioje viskas turės būti geriau nei bet kur varganame išorės pasaulyje, mus per dažnai paliekančiame likimo valiai. Internetas, vos tik pasirodžius jo neįtikėtinai medijuotai potencijai, pažadėjo techninį humanitarinių pretenzijų įgyvendinimą, potyrių visuomenės ir vartojimo rojaus susiliejimą. Ar tai atsisveikinimas su nesusikalbėjimo, konfliktų, karų istorija? Kelias į saulę, į laisvę – ar visa tai turėtų būti vien tik techninis įtinklinimo (Vernetzung) ir tarpkultūrinės kompetencijos reikalas?

Ankstyvasis kibernetinės erdvės paskelbimas nepriklausoma ir kitos panašios svajonės jau seniai nusileido ne tik niekšingam techno-realizmui, bet ir agresyviai naujųjų virtualiai dominuojančių „autoritetų“ ir eksploatatorių „reikalaujančiai“ politikai (vok. claim Politik). Galbūt virtualios erdvės gyventojai dar nebuvo pribrendę savo naujai dirbtinei salai? Ar Nietzsche‘s šventiškai nusiteikę pilnatvės žmonės, reflektuojantys tai, ko pradžioje buvo bergždžiai ilgimasi, gali susikalbėti su savimi tik naujojoje medijuotoje erdvėje? Apibendrintai klausimas skambėtų taip: kaip medijos gali padėti rasti geresnį žmogišką būdą priešintis tiek išoriniams, tiek vidiniams gamtos trūkumams?

Žinojimo įtinklinimas

Prieš atsirandant internetui, Nietzsche‘s vizijai arba efemeriškai jo rašymo mašinėlei visi dominuojantys internetinės erdvės dalyviai yra medijų fanatikai. Tikint jo žodžių galia, jo knyga, tapusia atmintimi skaitytojui, arba, kaip Walteris Benjaminas vadina, radijo švietimu vaikams, čia kalba visuomet eina apie pranešimo perdavimą ir vienos ar kitos medijos pranašumų ir trūkumų realizaciją pranešime. Tuo pačiu nemenka medijų problema yra ta, kad turiniai išblėsta ir galbūt netgi, kaip manė Platonas, praranda savo pirminę tiesą, kuomet žodžiai užrašomi arba jutimai redukuojami į statiškus vaizdus.

Virtualusis Sokratas dar laukia savo prisikėlimo. Žinojimo įtinklinimas, daug anksčiau už skaitmeninės technikos atsiradimą projektuotos hipernuorodos tarp didžiųjų dvasios projektų, yra didelė europietiškojo švietimo istorijos problema. Dvasia yra nepagaunama, ir varginančios yra pastangos iš jutimų bei patirčių sukurti daugiau ar mažiau patvarų žinojimą ir geresnę žmoniją.

Pagooglinkime!” Tinklas atsako į visus tuos klausimus, kurie dar vakar buvo užduodami nesitikint atsakymo, nors ir be atsakymo į juos pasauliui nebuvo blogiau. Vis dėlto jau ir enciklopedijos idėja kilo iš noro perduoti visai žmonijai bendrą žinojimą būsimam politiškai ir kognityviai autonomiškam subjektui. Su Encyclopédie pasirodymu Deni Diderot ir Jean-Baptiste‘ui le Rondui tapo aišku, kad senieji žinių įsisavinimui tarnavę veikalai yra atgyvenę. Ateities žinojimas turėtų būti vien tik šios vienkartinės ir galutinės žinių akumuliacijos papildymas.

Iki atrandant plačiajuosčiui internetui išlaidos netgi garsiajai enciklopedijai taip ženkliai peržengė daugumos amžininkų biudžetą, kad jos toli siekianti šviečiamoji funkcija negalėjo būti įgyvendinta. Tuo tarpu tinkle enciklopedijos tampa nieko verta preke, nes ši universalių žinių rūšis netenka savo vertės. Vikipedija rytoj net ir didžiąją enciklopediją privers atrodyti kaip varganą užrašų knygelę.

Tačiau „informacinė visuomenė“ su savo didelės talpos duomenų saugykla yra blanki pasaulio bendruomenės medijinio įsiveržimo, kurio apraiškas tik dabar patiriame, paradigma. Informacijos paradigma jau seniai nebėra paskutinis tinklo atsiskleidimas jo trumpoje laukinių spekuliacijų, kibernetinio hype‘o ir mūsų, kaip vartotojų, biografijos tapimu kasdienybe istorijoje. Tačiau mūsų informacinis apsiginklavimas negarantuoja sėkmingo pasaulio atskleidimo – tiek supratimo, tiek nesupratimo kontekstai tampa vis kompleksiškesni, o kompleksiškumo redukcija individui lieka kaip teorinis pasirinkimas. Kitaip tariant: kuo daugiau mes galime žinoti, tuo mažiau žinome.

Didysis komunikatorius

Internetas, daug plačiau nei apima informacinės visuomenės sąvoka, reprezentuoja politine ir socialine prasme daug aprėpiančią globalaus susikalbėjimo tarp žmonių, siejamų nesuskaičiuojamų geresnio gyvenimo vilčių, idėją. 

Bertolto Brechto „radijo teorijos“ kaip egalitariškai sujungto distribucijos aparato, kuris įgalina visus dalyvius tiek gauti, tiek siųsti informaciją, reikalavimas išsipildė, netgi iki įgrisimo realizavosi elektroniniame pašte, bloguose, tinklo bendruomenėse ir vartotojų grupėse. Dabar, nori to ar nenori, „vaizdo ir garso kūriniai“ į virtualią erdvę talpinami kiekvieno, kuris tikisi bent trupučio dėmesio ir įsiklausymo. Blogai tinklo čiabuvius paverčia viešai privačios erdvės kūrėjais. Privačios erdvės viešumas diferenciaciją tarp viešumo ir privatumo visuomeniniuose santykiuose daro nebegaliojančią.

Dieterio Kunzelmanno pasakymas „Koks mano reikalas, kas vyksta Vietnamo kare, jei aš turiu problemų dėl orgazmo“, kuris iš tiesų priklauso Raineriui Langhansui, politiškai savimi patenkintam pasaulio tvarkdarių diskursui tapo fundamentaliu kirčiu. Sparčiai besivystanti blogosfera fiksuoja tai, kas lig šiol privačių dienoraščių, pokalbių arba prisiminimų pavidalu negalėjo turėti ilgalaikės komunikacijos pretenzijos, tuo labiau pretenzijos, kad tai, kas yra ypatinga, būtų taip perteikta tame, kas visuotina, kad pasaulio dvasios tai nebūtų banaliai nuvalkiota.

Ši nenumatyta viešumo struktūros kaita, privatumo įsiveržimas į viešąjį diskursą yra centrinė, vis dar nepilnai įvertinta interneto struktūros ypatybė.

Tinklo politizavimas

Brechto kolektyvinio siuntėjo-gavėjo aparato reikalavimas buvo revoliucingai provokuojanti pretenzija, kuri valdančiajai klasei turėjo aiškiai parodyti, kur juos galėtų nupūsti istorijos vėjas. Kolektyviškumui pritaikytas komunikavimo būdas rodėsi tapsiąs medijų technologiniu (medientechnisch) atsaku į tikrą politinį dalyvavimą, kuris masinėse demokratijose negalėjo funkcionuoti dėl to, kad liaudies valia buvo nuleidžiama iš viršaus į apačią. Ar šiandien mes – prisimenant Busho militaristinį demokratijos supratimą – esame iš tiesų toliau pažengę?

Įtinklinimas medijų technologine kalba apie demokratiją ir dominuojantį diskursą. Tai, kad tinklo gyventojai, ateityje žengdami kartu su medijomis, iškovos joms ypatingai atkaklų gyvenamą pasaulį ir autonomišką laiką, yra laikoma kaip kibernetinis etinis lozungas prieš skaitmeninės kultūros bei ne-kultūros greičio spirales ir piktnaudžiavimą suvokimu. Jau Paulo Virilio „įsiūčio neveikimo“ („rasende Stillstand“) paradigma pakuždėjo apie moralę, kuri yra pakankamai stipri, kad pralaužtų medijinę savieigą. McKenzie Warkas savo „The Hacker Manifesto" pasakoja seną moralistinę istoriją apie valdytojus ir maištininkus, šįkart perkeltą į naują virtualią sceną, sudarytą iš personalinių kompiuterių, kodų ir interneto. Įvedus naują paralelinį virtualaus pasaulio lygmenį senosios laisvės istorijos vėl susisieja. Michaelis Hardtas ir Antonio Negri pristato naują virtualią "Multitude" (liet. daugumą (žmonių)), kuri klajodama priešinasi klastingam „Empire“ kapitalo interesui ir po skaitmeniniu grindiniu ieško kranto.

McKenzie Warko kūrinyje vaidmenys paskirstomi taip greit ir apdairiai kaip ir Hardto/Negri atveju: vienoje pusėje pristatoma imperialistinė „vektoralistų klasės“ valdžia, tų, kuriuos anksčiau vadinome kapitalistais, neoliberalais arba buržua, o kitoje pusėje auga geroji hakerių jėga, taigi tų, kurie iššifruoja visus galimus kodus, juos virtualizuoja ir, kaip būdinga utopistinių pasakojimų eigai, galų gale išpina valdžios santykius – tam, kad mus nuvestų į pažadėtąją žemę. 

Tuo tarpu mes, greičiausiai, liekame stebėtis – tik jau nebe taip euforiškai – prieš savo mega-multi kanalus, kurie, nors ir rodydami į skirtingas puses, jau seniai nesilaiko švietimo ir dalyvavimo diskurso linijos, atitinkančios Brechto medijų apriori. Dėl šios priežasties ginčas dėl karikatūrų pasiekė groteskišką agresyvios kovos kultūros kulminaciją, kurios nesibaigė kovojančiųjų pusių nuovargiu, tuo labiau nerado sprendimo. Bjaurieji kandidatai į senos piktos valdžios vietą tinkle yra lygiai taip pat visur esantys kaip ir „realiame gyvenime“. Taip pat ir valstybės, šio sunkiai sėkmės siekiančio Leviatano, virtuali medžioklė dar tik prasidėjo.

Ir iš tiesų pasakiškos idėjos apie greitą praturtėjimą tinkle veikia kaip nauja kapitalistų, kurie jau seniai išmoko pinigus suvokti kaip virtualų mediumą, turbo-centrifuga. Ar virtualus kapitalas tik tinkle įgyja savo rizikingiausią formą, kuri galutinai suardo nusistovėjusį ryšį tarp produkcijos, darbo ir uždarbio ir taip vis labiau neįtikėtina tampanti teisingų visuomenių bazinė ideologija palaidojama dėl augančios bedarbių kariuomenės?

Žiedas, juos visus pavergiantis, juos visus randantis, nuvarantis į Tamsą ir amžinai surišantis. Mordoro šalyje, kur šešėliai grūmoja.

Kas šiais laikais turi galios žiedą? Mes susiduriame su vidiniu žinojimu (insiderwissen), kuris užsisklendžia nuo open-source (atviro kodo) mentaliteto, ir virtualiais Augūrais, kurie žiūri ne į žemėlapius, o į kodus. Kibernetiniai diktatoriai laukia, kol galės mus pavergti – greičiausiai tuo pačiu senuoju priespaudos mechanizmu, besiskiriančiu tik tuo, kad duomenų viešpatavimas funkcionuoja nematomiau, tyliau. Davidas Brownas išpranašavo „Kibernetinę diktatūrą – demokratijos pabaiga informacijos amžiuje“ (1997), kadangi įprastos politinės – socialinės struktūros bus sunaikintos naujos technikos. Vakarų pasaulis pastoviai leidžiasi žemyn (tokioms „madoms“ net ir nesant neišvengiamoms – kaip ir už jų esantiems apokalipsiniams teoriniams modeliams). Šiaip ar taip, katastrofiniai pasakojimai apie kibernetinį karą ir virtualius pilietinius karus iki šiol yra tik kibernetinis hype‘as ir nesuteikia techniškai generuojamos dalyvavimo formos, palaikomos blogai definuotų tarpinių padėčių, kuriose galios žaidimų antagonizmai lieka vitališki iki nejaukumo.

Internetas neatstovauja jokiai politiškai uždarai formai, jis priklauso prognostiniams krištolo kulkos mitams – medijų technologinėms sąlygoms veikiant jie linksta į vieną ar kitą klasikinių valdymo formų pusę. Kultūros pesimistų mėgstami Orwello klasikinio valdymo scenarijai kaip klasikinio valdymo tęsinys operuojant geresnėmis priemonėmis, kuriose mes esame beviltiškai įstrigę apgaulingoje RFID – siųstuvų matricoje, nėra neišvengiama įtinklinimo forma. Informacija mintantis visuotinis stebėjimas nepademonstravo supratingumo tarptautinio terorizmo akivaizdoje, kad būtų užkirstas kelias daugybei katastrofų.

Atskira tinklo struktūra nei medijų kritikams, nei medijų šalininkams šios super-medijos neleidžia patalpinti į bendrą medijinę techninę formulę. Nė vienas, stebintis drastiškus valstybinius ar privačius valdžios siekius tinkle, nebetiki tuo, kad galėtų susiformuoti visų virtualių pasaulio gyventojų kompromisiškai orientuotas tinklo etiketas, atitinkantis aukštus formalaus ar netgi materialaus etiketo standartus. Tik duomenų karas visų prieš visus jau seniai nebėra virtualus pilietinis karas.

Mes verčiau pasineriame į skaitmeninį rafinuotumą, telepolį su kibernetiniais kriminalais ir kibernetiniais policininkais, sukčiais, kurie virtualiais triukais atlieka realius įsilaužimus. Galia ir bejėgiškumas, konfliktas ir susitarimas tinkle egzistuoja labai arti vienas kito, kaip tie trykštantys gerovės šaltiniai, kur viename „milijono dolerių puslapyje“ kas nors siūlo per keletą savaičių patirti laukinę aukso karštinę, o kitame staiga pradingsta kaip godus kapitalizmo dinozauras meteoritų lietuje. 

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė

Tekstas iš el. žurnalo „Telepolis“, nuoroda į teksto originalą:

http://www.heise.de/tp/r4/artikel/22/22209/1.html

straipsniai: Goedart Palm: interneto ateitis (2 d.)
rašo transliatore 2006 09 10 @ 18:57:50
tema : tinklo kultūra
Tęsiame vokiečių eseisto ir filosofo straipsnį apie interneto ateitį. Šioje dalyje kalbama apie virtualią globalizaciją, Homo internetiensis ir kitokią virtualią ilgalaikę žalą.

Pirmoji straipsnio dalis.

Virtuali globalizacija

„Globalizacija“ spartaus informacijos ir kapitalo augimo prasme reiškia naujo šių dienų žemyno pavadinimą. Tuo pačiu tai yra kategorinio bejėgiškumo žodis, nes čia viskas, kas anksčiau būtų buvę išanalizuota ideologijos kritikos, sutelkiama vienoje sąvokoje.  Ką reiškia „globalu“?

Globalus pasaulis nesirenka provincijos agoroje, kad bendruomeniškai taikiai apspręstų pasaulio gerovę ir skausmus. Maršalo McLuhano kaimiškos bendruomenės apreiškimo religija nebūtų įmanoma dėl nuolat puolimui pasiruošusių internautų, nesuskaičiuojamų puslapių nuorodų ir tinklo bendruomenių. Egzistuoja klanai, subkultūros, virtualios scenos; globaliame kaime jie jau seniai nebėra siejami didelės atsakomybės, juos sieja tik tai, kad jų duomenų srovės nori tekėti nekliudomos. Tinkle egzistuojantys ryšiai nėra susieti kaimiškai ar morališkai, kadangi žmones vieną nuo kito skiria vienintelis mygtuko paspaudimas, ir rodo tik paviršutinišką dėmesį.

„Internete Niujorko miestas yra atstovaujamas daugiau nei visa Afrika“, neseniai pasakė Triero vyskupas Reinhardas Marxas. Gerasis ganytojas perspėja dėl medijinės kolonizacijos, kuri kelia grėsmę savarankiškumui, asmeninei atsakomybei ir kultūrinei įvairovei. Nė kiek ne ironiška, kad iki šių dienų galinga, visais medijiniais kanalais operuojanti organizacija tinklą pristato kaip švietimo instrumentą.  

Tuo tarpu blogais visų rūšių ideologams laikais galėtų apsireikšti geroji tinklo naujiena. Ar tinklas ilgainiui netampa globaliu niveliacijos volu, kuriam tereikia duoti užtektinai laiko, kad jis galėtų išpildyti savo misiją? Cenzūra Saudo Arabijoje ar Kinijoje byloja apie seną deideologizacijos baimę, apie vertybių, religijų, etikų niveliaciją ir t.t. Būtent fundamentalistinis įsiūtis dėl nesulaikomo duomenų perdavimo, karas su laisvai cirkuliuojančiomis nuomonėmis (šis karas skubotai palaikytas kova tarp kultūrų) liudija apie vitališkiausias tinklo ypatybes.

Tačiau kodėl mes galutinai nenuslystame žemyn nuo virtualios nugaros? Mes vienu metu esame ir storaodžiai, ir jautrūs, įtampa tarp pasaulio stebinimo ir autizmo yra mums būdinga šizo–būsena. Kokios yra tos globalios mus „visus“ siejančios temos? Karikatūrų skandalas, vienai akimirkai supinantis skirtingas tautas, grupes ir atskirus asmenis, lieka kaip išimtis. Vis dėlto „The digital gap“ (liet. skaitmeninis sklastas) nėra tik virtualaus kolonializmo, besidarbuojančio naujomis priemonėmis, istorija. Robertas Gernhardtas aiškina karikatūrų ginčą:

„Mano didžiausią nepasitenkinimą sukėlė tai, kad aš nemačiau tų karikatūrų gyvai... Šiaip ar taip, aptartas karikatūras aš mačiau tik kartą sužybsint per vakaro žinias. Dabar mes atsidūrę nepilnametystės būklėje“.

Vargšas Robertas! Švietimas, kaip žinoma, yra „išeitis žmogui iš jo paties susikurtos nepilnametystės“, o tai mūsų didžiojo dailininko Gernhardto atveju galėtų būti įgyvendinta per nekliudomą priėjimą prie visų skaitmenizuotų šėtono įrankių.

Tuščia prognostika

Atsimenu seną istoriją, kurioje vienam kinui prieš akis buvo „praleisti“ Vakarų kultūros pranašumai. Jis paklausė: „Ką jūs turite?“ Jam buvo atsakyta: „Geležinkelius, automobilius, telefoną“. – „Man labai gaila, kad turiu Jums tai pasakyti“, mandagiai atsakė kinas, „mes visa tai jau vėl pamiršome”. Bertolt Brecht, Radijo teorija

Senosios medijos, visų pirma, yra tyrimų medžiaga medijų archeologams, kurie džiaugiasi, kad tos fosilijos nebegali pabėgti nuo iš paskos skubančios medijų teorijos. Ką žada „ateities internetas“? „Interneto televiziją“ su šimtais kanalų HDTV rezoliucija arba, kaip skelbiama vienoje reklamoje, „numerį viskam – telefonui, telefaksui, internetui“? Tokia visapusiškai supintų žmonių techno-ateitis žada ne daugiau nei mes jau seniai patyrėme – garbingą kančią.

„Kryžminis medialumas“ ("Crossmedialität") taip pat yra tokia trumpo sujungimo poveikį turinti „įprekintojo“ (Vermarkter) burtų formulė, kuri kyla iš medijų vidinės sąveikos ir jų valdymo formų, neatskleidžiant jokių reflektuoto medialumo savybių. Tačiau virtualiai sukurtame pasaulyje mes norime sugauti mediumą betarpiškai, taigi jokiu būdu ne gremėzdiškais aparatais ir rizikingomis sandūromis, norime komunikuoti su virtualiu pasauliu ir jame dalyvauti. Medijų išnykimas buvo jų ankstesnis įstatymas. Medijos nenori būti pastebėtos, internetas pavirsta į poodyje veikiantį aparatą, kuriame mūsų virtualūs reprezentantai viską sutvarko taip gudriai, kad mes liekame išlaisvinti nuo visų mus sunkinančių pasaulio santykių.  Medijos lieka iki galo vergiškais likimo atliekų pašalinimo agentais ir vartotojiškumo prasme laimingais „momentiniais suvartotojais“.

Tų, kurie medijas apibrėžia tik kaip technines dabarties ekstrapoliacijas, t. y., jas tik skiemenuoja greičiau, integruočiau ir labiau susijusiai, ateities prognozės nesiekia daug toliau. Išsilydymas, hibridizacija ir medijų kanibalizmas slepia technines dinamikas, apie kurias mūsų šiandieninė „galutinė išmintis“ dar nedaug teleidžia svajoti. Ką žada reklamuojama biotechnologija susivienijusi su išsiplėtojusiu internetu? Kokiais būdais nanotechnologijos ir paralelinio kompiuterio kombinacija peržengia šiandieninę techniką? Mums reikia interneto uodimui, ragavimui, lietimui – tai leidžia pamiršti „Society of the screen“ („Ekrano visuomene“ - Levas Manovičius) – tam, kad įsisavintume sinestezinį suvokimo horizontą. O už šio horizonto nesuskaičiuojamų techninių „joint-ventures“ laukia kitos, vardiškai ir funkcionaliai nepažįstamos super-technologijos, kurios patenkins ir tokias pretenzijas, kurių šiandien dar negalime suformuluoti. Kaip žinia, medijos tuoj pat „gamina“ savo subjektų norus, neatimdamos iš mūsų savimyliškos iliuzijos būti jų valdovais.

Po Karlo Valentino galima būti tikriems, kad net ir ateitis anksčiau buvo geresnė nei dabar. Posakis ne tik komiškas, jis likviduoja ateities šlamesį. Dėl šios priežasties rimta filosofija visuomet atsisakydavo prognostikos. Friedrichas Nietzsche labai prisidėjo prie „ateities filosofijos“ – tam, kad galų gale konstatuotų, jog žinojimas apie ateitį negali norėti būti rimtas:

Man patinka ateities nežinojimas, ir aš nenoriu pasiduoti nekantrumui ir smalsumui užbėgti už akių.

Mados tyrimas, tildantis šį augantį nekantrumą, yra farsas, jeigu jis nori spręsti daugiau nei apie kitą rytą. Daugelis jau manosi gyvenantys ne dabartyje, o permanentiškoje tranzitinėje ateities pažadų, kurie yra visai šalia išpildymo, erdvėje. Senosios ateities tyrėjas Hermannas Kahnas išplėtojo tokią ateitį, kuri savo seniai praėjusią dabartį, septintąjį dešimtmetį, ne genialiai aplenkė, o laiko dvasiai tik perleido truputį futuristinį spindesį. Tas, kuris sako ateitis, meluoja abejodamas.

Homo internetiensis ir kitokia virtuali ilgalaikė žala

Internetas turi visuomeninį pavidalą, kuris taip skiriasi nuo visų kitų realaus gyvenimo visuomeninių struktūrų, kad iš jų perimtas sąvokų instrumentariumas pasirodo esąs toks antikvarinis, koks, pagal Güntherį Andersą, vėlyvajame savo etape yra pats žmogus. Toks augantis internetas jau seniai nebėra virtualus šešėlių pasaulis, kuriame juda tie, kurie realiame pasaulyje neaiškiai save išreiškia – kaip tai liudija tariamų interneto „narkomanų“ pašaipūnai. Ar Koperniko posūkis vis dar priešakyje? Ar kadaise realus pasaulis taps varginančiu techniškai ir socialiai besiplėtojančio tinklo priedu, kuriame bus konstruojami realūs santykiai tarp žmonių?

Žinoma, žmogiškojo kūno vaidmuo šioje sutemų zonoje liudija apie nešvarią sandūrą. Naujos veikimo formos, nuo kompiuterio dėžės nutolusios į universalią išradingą palydą, mums vis tik žada informacinę odą, dėl kurios greit pasirodys neverta klausti, kas yra biologinės ir kas skaitmeninės atminties saugyklos.

Identitetas yra nusistatymo klausimas, o noras jį nusistatyti virtualiuose prospektuose tampa vis silpnesnis. Šiandieninis homo internetiensis, kuris prieš monitorių sulinkusia nugara vertikalią eiseną pakeičia powersurfingu,  neturėtų būti paskutinis atsakas į vis labiau pavargstantį homo sapiens. Taip mūsų skaitmeniniuose komforto pasauliuose atsiranda nauji medijų tipai su nepažįstamais gestais, kurie nebenori atitikti įprastų auklėjamųjų funkcijų. Mados tyrėjai kalba[1] apie šį naują medijų ir vartojimo tipą:

Mes pradedame atsisveikinti su masinėmis informavimo priemonėmis (žiniasklaida) ir sukame link skaitmenizuoto ir individualizuoto medijų vartojimo amžiaus.

Tačiau pats individas yra sena būsena, kuri galėtų sunykti, jei mes taptume tik informacijos cirkuliacijos vieta. Daugialypė asmenybė yra terapijos nepaveikiama būsena tų tinklo gyventojų, kurie yra tokie nepaklusnūs, kad galiausiai jiems nerūpi net mada. Patys asmenybės momentai, kurie jau nesuskaičiuojamose tabu zonose išsisukinėja nuo savo socialinės artikuliacijos, yra visuomeniškai pajėgūs. Kanibalams, norintiems iš virtualaus kontakto pereiti į realų pokylį, lieka prieštaringa kategorijų problema. Tik kuomet tai vyksta virtualiai, „aš esu kitas“.

Tikrovės sumaištis neseniai viešpatavo ir Šanchajuje: kai buvo nudurtas žaidimų draugas – mat pergalė buvo sunkiai iškovota, buvo parduotas virtualus kardas „Dragon Sabre“ iš interneto spektaklio „Legend of Mir III“. Medijiškai etinis ištisos linijos atsisakymas, apdraustas laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Ilmenau universitetas „skaitmeniniams žaidimams“ skiria daug vietos „multimedijos pritaikymų“ katedroje, tačiau ar to užtenka, kad virtualiai realūs senojo suvokiančio gyvūno žmogaus kampai būtų nušlifuoti, turėtų būti daugiau nei abejotina.

Mūsų emancipuoto medijų naudojimo teorijoje mes nepaliaujamai kovojame su blogosiomis medijomis ir jų klastingais eksploatatoriais. Tačiau ar savalaikiškumo atkaklumas (Eigenzeit-Beharrung) prieš tinklų tinklą yra daugiau nei fetišas, kuris neišvengiamame greitėjime lieka be tikrosios magijos? Žmogaus ateities in-formacijų kokybė mažų mažiausiai atsilieps nusigręžimu nuo technikos arba kukliu noru ją instrumentalizuoti.

Be interneto ne vien rytoj būsi niekas. Luditai visuomet buvo istoriniai pralaimėtojai, tokie patys gali būti ir jų filantropiniai ketinimai. Jų erdvėje imersiški yra ne tik kibernetinės erdvės scenarijai, sąmonė taip pat turi būti imersiška arba ji turi apsispręsti pasitraukti. Evoliucinė homo cybersapiens provokacija nėra užaštrinama kibernetiškai etiškai, ji reikalauja būti įleista į medijinį sūkurį dar giliau, dar neatšaukiamiau. Ar virtualus pasaulis galėtų sukilti prieš realų?

Virtualaus pasaulio atsiskyrimas nuo realaus pasireikštų nauja super-regiono forma. Kas iš to išeitų, mes negalime žinoti. Internetas, kaip komunikacijos mediumas, ir jo apsiginklavimas šioje vietoje vis tik peržengia čia-būties (Da-sein) ribas – tam, kad paaiškintų savo pasaulį su savo žaidimo taisyklėmis ir savo chaosu. Tas, kuris nori sėkmingai įvaldyti šiuos santykius, pats turi suskaldyti „conditio humana“, kadangi ji yra ne taip lengvai uždegama virtualių tariamai naujos hakerių klasės pažadų kaip tarphumanitarinių logikų, kurių dar nepasiekė joks žmogiškas „hackas“. 

Klausimas, ką su mumis daro medijos, ateityje negalėtų būti prioritetinis. Vienintelis klausimas galėtų būti toks: ką medijos daro su medijomis? Nėra visiškai neįmanoma, kad žmonės šio klausimo akivaizdoje ras savo paprastą biotopą – iki (klausimo?) panaikinimo.


[1] http://www.ffpr.net/gast.php?PHPSESSID=49172628c66f4ba33e1fae3c59320bbd

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė

Tekstas iš el. žurnalo „Telepolis“, nuoroda į teksto originalą:

http://www.heise.de/tp/r4/artikel/22/22209/1.html

 

 

Aktuell - Aphorismen - Autor - Bioethik - Email - Galerie - Home - Impressum - Krieg - Literatur - Personen - Rechtsanwaltskanzlei - Satiren - Telepolis

Home ] Nach oben ]

 

Copyright. Dr. Goedart Palm 1998 - Stand: 16. Mai 2014.